Lietuvos Šaulių Sąjungos Klaipėdos rinktinės iniciatyva pastatytas atminimo knechtas, skirtas jūroje ties Juodkrante žuvusiems 1863 m. sukilėlių desanto dalyviams, 2024 m. (Architektas – Mantas Daukšys, skulptorius Gintautas Jonkus, šrifto dizainas Kęstutis Mickevičius).
Vienintelė didesnė karinė buvusios Abiejų Tautų Respublikos sukilėlių akcija Baltijoje truko 1863 m. kovo 22 d. – liepos 5 d. Akcija nepavyko ir buvo suprasta, kad šią jūrą kontroliuoja Rusijos imperijos karo laivynas, o supančių valstybių vyriausybės nepalankios (Danija, Prūsija) ar negali atvirai remti sukilėlių (Švedija). Taip pat buvo suvokta būtinybė pradėti karo veiksmus jūrose ir išnaudoti jūrų teisę sukilėlių atkuriamai Respublikai. Respublika imta apmąstyti jau kitaip, nei anksčiau: kaip lygiavertė lenkų, lietuvių ir rusėnų sąjunga modernioje demokratiškoje valstybėje. Tai pabrėžė sukilėlių oficialus herbas: po viena jogailaičių karūna trijų dalių skydas su lenkų ereliu, lietuvių vyčiu ir rusėnų archangelu Mykolu. Buvo viliamasi, kad įsisiūbavusį sukilimą tiesiogiai parems Prancūzija, Didžioji Britanija, Turkija arba Rusijos imperija žlugs neišlaikius socialinių įtampų. Deja, šios prielaidos buvo bergždžios. Po metų likę vieni sukilėliai buvo priversti sudėti ginklus, pilietiškieji emigravo, buvo ištremti ar užsisklendė vidiniuose ratuose, užjaučianti visuomenė pasmerkta ilgamečiui persekiojimui ir priverstinei pertvarkai. Valstybingumui lemta atgimti tik blėstant Pirmojo pasaulinio karo audrai: tačiau lenkų, lietuvių, gudų ir ukrainiečių keliai išsiskyrė.
1863 m. Londone ir Paryžiuje esanti sukilėlių vadovybė nusprendė paremti savanoriais, ginklais ir amunicija įsiplieskusį sukilimo židinį Lietuvoje. Tam organizuota jūrų ekspedicija keliais garlaiviais ir burlaiviais. Jai vadovavo pulkininkas Teofil Łapiński. Prie jos prisijungė ne tik lenkai, bet ir savanoriai italai, vokiečiai, šveicarai, belgai, vengrai, anglai, kroatai, olandas ir net keli rusai. Išplaukusi iš Londono ekspedicija pasiekė Kopenhagą, Malmę, Stokholmą. Jai pavyko suklaidinti Rusijos imperijos karo laivyną ir žvalgybą. Birželio 9 d. jūroje ekspedicija persėdo į škuną „EMILIE“ ir nuplaukė Juodkrantės link. Birželio 11 d. kelis kartus išsilaipino sukilėlių žvalgai. Buvo nuspręsta užimti Juodkrantę, pasinaudojus žvejų bei gintaro kasimo bendrovės valtimis persikelti per Kuršių mares, greitai mišku pasiekti Prūsijos karalystės – Rusijos imperijos valstybinę sieną ir susijungti su Žemaitijoje laukiančiais sukilėliais. Deja, naktį iš birželio 11 d. į 12 d. desanto metu kelios perkrautos valtys su sukilėliais apsivertė ir daugelis plaukusių nuskendo. Išsigelbėję sukilėliai burlaiviu nuplaukė į Gotlandą, o iš ten garlaiviu grįžo į Londoną. Knechto formos ženklas įamžina sukilėlių jūrų žygyje žuvusių 10 prancūzų, 10 lenkų, 4 italus, 2 šveicarų atminimą. Yra duomenų, kad jūros išskalauti jų kūnai buvo palaidoti Juodkrantės kapinėse.

Lietuvos Šaulių Sąjungos Klaipėdos rinktinės iniciatyva pastatytas atminimo knechtas, skirtas jūroje ties Juodkrante žuvusiems 1863 m. sukilėlių desanto dalyviams, 2024 m. (Architektas – Mantas Daukšys, skulptorius – Gintautas Jonkus, šrifto dizaineris – Kęstutis Mickevičius, akmens apdirbimas – Mindaugas Jankauskas, rėmėjas UAB „Liepų terasos“).