Etnografinė pajūrio žvejo sodyba Klaipėdoje, Kopgalyje, buvo pastatyta 1979 metais pagal XIX-XX amžiaus pabaigos Šventosios, Palangos apylinkių pajūrio žvejų sodybų pavyzdį. Čia atspindėtas pasiturinčio ūkininko – auginusio gyvulius, dirbusio žemę ir žvejojusio – sodybos kompleksas: gyvenamasis namas, tvartas, klėtis, pirtis, rūsys, rūkykla. Žvejo sodybą puošia kartys, ant kurių žvejas, grįžęs iš žvejybos, džiovindavo tinklus bei ūdas.

Žvejo šeimynos troba buvo suręsta iš rąstų ir apkalta medinėmis lentelėmis, stogas dengtas nendrėmis. Iš kiemo patenkama į virtuvę (virenę) su duonkepe krosnimi. Priemenės centre, šalia krosnies, laikomi būtiniausi virtuviniai įrankiai (rykai), čia gaminamas maistas. Durys iš virtuvės veda į didžiausią kambarį, kur žvejo šeima miegojo, valgė, priiminėjo svečius. Sodybos šeimininkė turėdavo sparčiai suktis: reikėdavo ir duoną iškepti, sviestą išmušti, trobesius sutvarkyti, daržus išravėti. Žiemą žvejienė verpdavo siūlus, kuriuos vėliau panaudodavo naujiems šeimos drabužiams, virvių vijimui, tinklų adymui.